„Pirmajam Žemaičių Paminėjimui Istoriniuose Šaltiniuose – 800 metų“
Bendraautorius Germantas Kalianauskas.
Aversas, reversas. Numeruoti. Medžiaga: sidabras Ag 925 (prabuoti), žalvaris. ø 60 mm.
Tiražas: 99 sidabriniai, 800 žalvarinių. Nukalta Lietuvos monetų kalykloje. 2019 m.
Ipatijaus kronika 1219 m. mini, kad „Dievo paliepimu atsiuntė Lietuvos kunigaikščiai pas didžiąją [Voluinės] kunigaikštienę Romanovą, Danilą ir Vosilką taikos pasiūlymą.“ Sutartyje yra išvardyti ne tik Lietuvos, bet ir kartu buvę Žemaičių kunigaikščiai. Jie aktyviai dalyvavo ir įtakojo Lietuvos valstybės kūrimo procesą. Jis dėl karinių Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų invazijos į Pabaltijį, buvo gan sudėtingas. Politinių peripetijų metais žemaičiai dažnai buvo vieni priversti ginti savo žemę. Jie 1236 m., vadovaujami Vykinto, Saulės mūšyje sumušė Kalavijuočius. Mūšio metu žuvo 48 riteriai ir magistras. Po šio pralaimėjimo ordinas nebegalėjo savarankiškai egzistuoti ir buvo prijungtas prie Kryžiuočių.
Dar skaudesnį pralaimėjimą jungtinės kryžiuočių pajėgos patyrė 1260 m. mūšyje prie Durbės. Jame žuvo visa žygio vadovybė ir 150 riterių. Tai buvo didžiausias kryžiuočių pralaimėjimas XIII–XIV a. Po Durbės mūšio žlugo kryžiuočių bandymai užimti Žemaitiją. Be to pergalė įtakojo ir vėlesnę Latvijos bei Estijos istorinę raidą, suteikė pakankamai laiko išspręsti Lietuvos vidines problemas. Durbės vado Algmino nubrėžtą bendrabaltiškąją kovos su kryžiuočiais kryptį turėjo pripažinti Lietuvos karalius Mindaugas ir vėlesni valdovai. Nors po to Lietuvos didieji kunigaikščiai tarpusavio kovose ne kartą Žemaitiją dovanojo Ordinui, bet „žiaurūs ir kieto sprando žemaičiai“ atlaikė visus išmėginimus, kol 1410 m. Žalgirio mūšyje jungtinės Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pajėgos sumušė Kryžiuočių ordiną. 1411 m. Torno sutartimi Žemaitija iki Jogailos ir Vytauto mirties atiteko LDK. Dar prireikė vienuolikos metų, paremtų kariniais veiksmais ir diplomatine kova, kol Žemaitija, išskyrus Klaipėdos kraštą, 1422 m. Melno sutartimi kryžiuočių buvo pripažinta Lietuvai. Diplomatinėje kovoje, 1413 m. pradėjus žemaičių krikštą, buvo atimta iš kryžiuočių ir kovos prieš pagonis korta. Palaipsniui Žemaitija įsiliejo į krikščionišką vakarų Europos civilizaciją. Nuožmi kova su priešais ne tik suformavo savitą žemaičių charakterį, bet ir apibrėžė jos išskirtinį statusą valstybėje, nužymėtą eile valdovų privilegijų.
Dar skaudesnį pralaimėjimą jungtinės kryžiuočių pajėgos patyrė 1260 m. mūšyje prie Durbės. Jame žuvo visa žygio vadovybė ir 150 riterių. Tai buvo didžiausias kryžiuočių pralaimėjimas XIII–XIV a. Po Durbės mūšio žlugo kryžiuočių bandymai užimti Žemaitiją. Be to pergalė įtakojo ir vėlesnę Latvijos bei Estijos istorinę raidą, suteikė pakankamai laiko išspręsti Lietuvos vidines problemas. Durbės vado Algmino nubrėžtą bendrabaltiškąją kovos su kryžiuočiais kryptį turėjo pripažinti Lietuvos karalius Mindaugas ir vėlesni valdovai. Nors po to Lietuvos didieji kunigaikščiai tarpusavio kovose ne kartą Žemaitiją dovanojo Ordinui, bet „žiaurūs ir kieto sprando žemaičiai“ atlaikė visus išmėginimus, kol 1410 m. Žalgirio mūšyje jungtinės Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pajėgos sumušė Kryžiuočių ordiną. 1411 m. Torno sutartimi Žemaitija iki Jogailos ir Vytauto mirties atiteko LDK. Dar prireikė vienuolikos metų, paremtų kariniais veiksmais ir diplomatine kova, kol Žemaitija, išskyrus Klaipėdos kraštą, 1422 m. Melno sutartimi kryžiuočių buvo pripažinta Lietuvai. Diplomatinėje kovoje, 1413 m. pradėjus žemaičių krikštą, buvo atimta iš kryžiuočių ir kovos prieš pagonis korta. Palaipsniui Žemaitija įsiliejo į krikščionišką vakarų Europos civilizaciją. Nuožmi kova su priešais ne tik suformavo savitą žemaičių charakterį, bet ir apibrėžė jos išskirtinį statusą valstybėje, nužymėtą eile valdovų privilegijų.
Svarbiausi Žemaitijos istorinių lūžių momentai – Saulės, Durbės mūšiai, Žemaičių krikšto pradžia, Melno taiką, ir akcentuojami dailininkės Linos Kalinauskaitės sukurtame jubiliejiniame medalyje.
Istorikas Povilas Šverebas